Antroji dalis. VERSLO ĮMONĖS IR JŲ VALDYMAs

2.5 ĮMONĖS APSKAITA

2.5.1. BENDROJI APSKAITA

2.5.1.2. Apskaitos vedimo principai ir jos reglamentavimas

Apskaitos vedimo principai yra svarbiausios taisyklės, kuriomis vadovaujantis turi būti vedama visų įmonių apskaita ir rengiama finansinė atskaitomybė. Įvairioje apskaitos literatūroje pateikiami skirtingi bendrieji apskaitos principai. G. Kalčinskas (1997) pateikia šiuos bendruosius apskaitos principus: 1.) įmonės; 2.) įmonės tęsiamos veiklos; 3.) periodiškumo; 4.) apskaitos pastovumo; 5.) atsargumo; 6.) piniginio įvertinimo; 7.) kaupimo; 8.) palyginimo.

Bendrieji apskaitos vedimo principai yra nuostatos, kuriomis grindžiamos kiekvienos laisvosios rinkos šalies konceptualios apskaitos taisyklės. Patys bendriausi apskaitos vedimo principai apibrėžti Tarptautiniuose apskaitos standartuose ir Europos Sąjungos ketvirtojoje direktyvoje. Tai įmonės tęsiamos veiklos, kaupimo, apskaitos pastovumo (nuoseklumo) ir atsargumo (apdairumo) principai (3, p. 38).

Lietuvoje bendrosios finansinės apskaitos vedimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas, kurį 2001 m. lapkričio 6 d. priėmė LR Seimas. Lietuvoje įmonių finansinės apskaitos vedimo pagrindinius principus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas, įsigaliojęs nuo 2003 metų sausio 1 d. (5), kuriame išskiriami dešimtapskaitos vedimo principų:

1. Įmonės principas. Įmonės principu (angl. the Entity Principle) reikalaujama, kad savininko ar savininkų investuotas turtas būtų atskirtas nuo jų asmeninio turto. Šis principas buhalterinės apskaitos požiūriu reikalingas verslo sėkmei nustatyti. Kiekviena įmonė, kuri sudaro finansinę atskaitomybę, laikoma atskiru apskaitos vienetu. Į apskaitą įtraukiamas tik tos įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai.
2. Įmonės tęsiamos veiklos. Tęsiamos veiklos principu reikalaujama apskaitoje daryti prielaidą, jog įmonės veikla trunka neribotą laiką ir įmonės nenumatoma likviduoti, verslo nesirengiama perleisti ar nėra kitos priežasties, dėl kurios reikėtų nutraukti veiklą. Apskaitos praktikoje tęsiamos veiklos principas pirmiausia reiškia, kad įmonės turimas turtas privalo būti įkainotas ne finansinės atskaitomybės parengimo momentu susiklosčiusiomis rinkos kainomis (jas tiksliai nustatyti galima tik pardavus turtą), bet faktine to turto įsigijimo savikaina, aišku atspindint ir jo nudėvėtąją dalį. Kartais šis principas įvardijamas išvestiniu – išlaidų (savikainos principu). Šis principas netaikomas, kai priimamas spendimas likviduoti įmonę, taip pat toms įmonėms, kurios įsteigiamos ribotam veiklos laikotarpiui.
3. Periodiškumo principas. Tęsiamos veiklos principas glaudžiai susijęs su periodiškumo principu (angl. The Periodicity Principle). Šiuo principu reikalaujama sąlygiškai suskirstyti įmonės veiklą į tam tikrus laikotarpius, kurių kiekvieno pabaigoje pateikiami ataskaitiniai duomenys apie įmonės turimą turtą bei jo pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį, taip pat apie uždirbtas pajamas ir jas uždirbant patirtas sąnaudas. Įmonės veikla tvarkant apskaitą suskirstoma į finansinius metus arba kitos trukmės ataskaitinius laikotarpius, kuriems pasibaigus sudaroma finansinė atskaitomybė.
4. Apskaitos pastovumo principas. Apskaitos pastovumo principu (angl. the Consistency Principle) reikalaujama, kad apskaitininkai labai apdairiai keistų apskaitos metodiką, ir kad ji gana ilgai liktų nepakitusi. Dėl dažnos apskaitos metodikos kaitos atskaitomybėje atspindėti rodikliai yra abejotini. Nei patys apskaitininkai, nei juo labiau jų darbą tikrinantys auditoriai ar kontrolieriai nepajėgtų įdiegti nuolat keičiamos apskaitos metodikos ir vienų apskaitos barų susieti su kitais (svarbiausia – su galutiniais veiklos rezultatais) metinėje finansinėje atskaitomybėje. Pagrindinė priežastis, dėl kurios pastovumo principą neginčytinu deklaruoja tiek Tarptautiniai apskaitos standartai, tiek Europos Sąjungos direktyvos, yra ta, kad, dažnai keičiant apskaitos metodiką, jos duomenų pagrindu parengtos finansinės atsakomybės vartotojai nežinotų, dėl kokių priežasčių gerėja (ar blogėja) įmonės veiklos rezultatai (3, p. 44-45). Pagal šį principą finansinės apskaitos metodika turi išlikti stabili gana ilgai. Apskaitos vedimo ar atskaitomybės sudarymo metodai nepakitę turėtų išlikti mažiausiai trejus – penkerius metus.  Kita vertus, pastovumo principas nereiškia, kad įmonė turėtų atsisakyti taikyti naujus (arba kitokius, tinkamesnius) apskaitos būdus, jeigu jie pagrįsti ir racionalūs. Tuomet tai galima ir netgi reikia daryti, tačiau naujų apskaitos būdų įtaka finansinės atskaitomybės rodikliams turi būti apskaičiuota ir nurodyta specialioje metinės veiklos  rezultatų atskaitomybės formoje – paaiškinamajame rašte (3, p. 45). Apskaitos metodą galima keisti tik tuo atveju, jeigu tuo siekiama teisingai atspindėti įmonės finansinių metų turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus.
5. Atsargumo (apdairumo) principas. Atsargumo arba apdairumo principu (angl. the Prudence Principle) reikalaujama, kad apskaitininkai atsargiai vertintų visus įmonės veiklos rezultatus.
6. Piniginio įkainojimo principas.Piniginio įkainojimo principas (angl. the Money Measurement Principle) reiškia, kad visas turtas, taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje ir bendrojoje finansinėje atskaitomybėje turi būti atspindėti ir įkainoti pinigais.
7. Kaupimo principas . Kaupimo principu (angl. Accrual Principle) reikalaujama, kad ūkiniai faktai būtų fiksuojami tada, kai jie įvyksta: uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o jas uždirbant patiriamos sąnaudos tada, kai jos patirtos, neatsižvelgiant į pinigų gavimą ar išmokėjimą.
8. Palyginimo principas. Palyginimo principu (angl. Matching Principle) reikalaujama, kad kaupimo principu apskaičiuotos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palygintos su šias pajamas uždirbant patirtomis sąnaudomis. Sąnaudos, tenkančios skirtingiems ataskaitiniams laikotarpiams, paskirstomos laikotarpiams, per kuriuos įmonė uždirbs pajamų (3, p. 46).
9. Neutralumo principas . Apskaitos informacija pateikiama nešališkai. Jos pateikimas neturėtų daryti įtaką apskaitos informacijos vartotojų priimamiems sprendimams ir juo neturėtų būtų siekiama iš anksto numatyto rezultato (5, 13 str.).
10. Turinio svarbos principas . Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne tik pagal jų juridinę formą (5, 14 str.).

Apibendrinant galima teigti, jog reikalavimai finansinei atskaitomybei bei bendrieji apskaitos vedimo principai užtikrina įmonės teisingumą, duomenų pateikimą laiku bei suteikia jai vientisumą bei galimybę ją vienareikšmiškai interpretuoti.

Konkrečios įmonės bendrieji organizaciniai apskaitos dalykai turi reglamentuoti:

1. Organizacinę struktūrą;
2. Vidaus atskaitomybės tvarką;
3. Apskaitos tarnybos struktūrą ir funkcijas;
4. Verslo ir geografinius segmentus;
5. Bendruosius apskaitos principus;
6. Veiklos šakų reikalavimų įdiegimą;
7. Sąskaitų planą;
8. Inventorizacijos tvarką;
9. Susijusių asmenų nustatymo ir peržiūros tvarką;

kitus reikšmingus organizacinius verslo dalykus (12, p. 10).